„Visa pour l'Image“ – auksinė proga fotožurnalistams (19.09.2013)

Tekstas: Kaupo Kikkas
Nuotraukos: Aivar Pihelgas

„Visa pour l’Image“ festivalis šiais metais vyko jau 25-ąjį kartą Perpinjane, Prancūzijoje. Fotožurnalistų pasaulyje tai yra toks pat svarbus renginys kaip ir Kanų kino festivalis. Jo metu vyksta geriausios šio žanro parodos, naktinės nuotraukų peržiūros, šiame festivalyje dalyvauja žymiausi praeities ar šių dienų fotožurnalistai.

Istoriniame Perpinjano miestelyje gimsta unikali sinergija, kai festivalio metu fotografija susimaišo su architektūra ir kultūra. Daugelis istorinių vietų, pvz., žydų kvartalas „Le couvent des minime“, XVII a. kalėjimas ir Dominikonų vienuolynas virsta svarbiausiomis parodų salėmis. Šalia  formalių parodų, vyksta dešimtys ir kitų parodų mieste, kurios nėra oficialios programos dalis, todėl iš viso galima aplankyti daugiau nei šimtą parodų. Po naktiniu dangumi Campo Santo vienuolyno aikštėje vyksta nuotraukų peržiūros, kur nuotraukos rodomos 20 metrų ekrane naudojant penkis prožektorius – tai tikrai unikali patirtis. Vėluojantys žiūrovai neįleidžiami, o 3000 žmonių turi žiūrėti šias kvapą gniaužiančias nuotraukas visiškoje tyloje. Fotografai atvyksta į Perpinjaną vienai savaitei, o mėnesį trunkančias parodas aplanko 250 000 žmonių.

Šiais metais festivalis atšventė savo 25-ąjį gimtadienį. Nuo pat pradžių festivalį organizuoja Jean-Francois Leroy, kurio vardas puikuojasi festivalio užraše. Jis juokauja sakydamas, kad vienintelė ideologija ir kriterijai yra jo blogas skonis, tačiau bėgant metams, Leroy skonis pavertė festivalį tokiu svarbiu renginiu, jog didžiausios spaudos fotografijos ir fotožurnalistų agentūros – „AP“, „AFP“ ir „Getty Images“ dalyvauja  Perpinjane, o jų dalyvavimas reiškia, kad festivalis yra unikalus kertinis akmuo jaunesniems fotografams, intensyviai ieškantiems galimybių ir būdų įsitvirtinti.        

Festivalis daug dėmesio skiria klasikiniam fotožurnalizmui, kurį dažniausiai vaizduoja įvairūs darbai iš karštųjų pasaulio taškų ir karo zonų. Pristatoma ir „švelnioji fotožurnalizmo pusė“ – tai įtampos pilni asmeniniai santykiai, politinės kovos ir gamta. Šiais metais gamtos nuotraukų pristatymu rūpinosi „National Geographic“ (NG) žurnalas, kuris taip pat švenčia savo 125-ąjį gimtadienį. NG suorganizavo viešą diskusiją konferencijoje, kur vienoje eilėje susėdo nuotraukų, kurios netrukus bus spausdinamos jubiliejiniame numeryje, autoriai, o šalia jų atsisėdo jų „vadovė“ Sarah Leen, vyriausioji žurnalo redaktorė. Plačiau aptarsiu du NG komandos darbus: Michael Nichols liūtų projektą ir David Guttenfelder Pchenjaną.

Guttenfelder yra turbūt vienintelis fotografas pasaulyje, kuriam leidžiama šiek tiek laisviau judėti Šiaurės Korėjoje. Viskas prasidėjo 2001 metais, kai „Associated Press“ (AP) panoro atidaryti miesto biurą Pchenjane, kad galėtų supažindinti pasaulį su „juodąja skyle“. Prabėgo nemažai metų ir šiandien AP turi nedidelį naujienų skyrių Šiaurės Korėjoje, pristatantį nuotraukas, filmus ir naujienas. Tiesiai paklausiau Guttenfelder apie viso to kainą – kaip totalitarinis režimas leidžia dirbti tokį kritišką požiūrį išsakančiai agentūrai? Išgirdau gana miglotą, bet nuoširdų atsakymą: „Net ir Kim supranta, kad interneto amžiuje būtina būti žiniasklaidos erdvės dalimi ir net jei žinios yra nepalankios, jam svarbu pasirodyti nuotraukose ir skleisti šią žinią.“ Tokia laisvė fotografui kainuoja. David pasakoja, kaip pirmojo vizito į Pchenjaną metu jo autobuso ir viešbučio kambario langai buvo uždengti juodais plastiko maišais, kad jis negalėtų nieko matyti ar fotografuoti. Šiandien, po 30 kelionių į Šiaurės Korėją jo nekontroliuoja Pchenjano cenzūra, bet jo laisvė truks iki pirmosios klaidos, todėl Guttenfelder nuotraukų kalba yra labai suvaržyta ir gana tyli. Apibendrindamas jis sako: „Kasdien užduodu sau etikos klausimus, bet kai reikia rinktis – ar žiūrėti mano nuotraukas ar neturėti ir tokių...? Galiausiai, skaitytojas renkasi, kuo tikėti...“              

Michael „Nick“ Nichols didžiulis liūtų projektas yra vienintelė NG fizinė paroda Pchenjane (kitų autorių darbai pristatomi naktinėse peržiūrose), kuri man paliko didžiulį įspūdį. Šioje parodoje atsispindi unikalūs santykiai su liūtais, tačiau stulbinantys rezultatai buvo pasiekti pasitelkus techniką. Kaip ir fotografuojant pakistaniečius žudančius tranus bei apšviečiant objektus, Nichols įamžino ypatingas akimirkas pasitelkęs robotus, mini sraigtasparnius ir infraraudonųjų spindulių šviesą, todėl liūtai buvo fotografuojami beveik be jokių trikdžių. Šios technologijos jau nieko nestebina, tačiau profesionalus, tikslingas ir nuolatinis jų naudojimas NG nuotraukose yra tikra naujiena. Dar vienas faktas iš kitos svarbios parodos – nugalėjusios pasaulio sporto spaudos nuotraukos, vaizduojančios komandinį sportą, yra fotografuojamos nuotoliniu būdu valdomais ir ant lubų tvirtinamais fotoaparatais. Galbūt čia, šalia fotografijos, stebime neišvengimą technokratijos galią. Tai naujos fotografo savybės ir svarbų vaidmenį atliekančios žinios. NG nuotraukų redaktoriai mano, kad jų fotografai turėtų pradėti kurti judančius vaizdus, o žurnalo dėmesys krypsta link interaktyvaus ir skaitmeninio leidimo. Gyvenimas net ir tų, kurie yra viršuje, keičiasi, o dėmesys paradigmai stebina naujais dalykais, prie kurių sunku priprasti net ir profesionalams.                    

Dvi didžiausios parodos Pchenjane pasakoja apie karo fotožurnalizmą ir jas abi galime pavadinti reikšmingais įvykiais. Don McCullin „The Impossible Peace“ (Neįmanoma taika) ir Joao Silva „Retrospective“ (Retrospektyva). Šie vyrai gali būti vadinami gyvomis legendomis, nors žmonės apie juos nedaug ką žino. Galbūt tai yra karo fotografų tikėjimas – tragedija kalba pati už save autoriaus anonimo lūpomis, kadangi čia autorius nebūtinas, o mirtis – neišvengiama. Gavę apdovanojimus, McCullin ir Silva išlieka nekalbūs ir kuklūs, pabrėždami, kad jie fotografuoja kitų žmonių nerimą ir mirtį, todėl džiaugsmui čia ne vieta. Šių vyrų darbai atsitiktinai keičiasi tarpusavyje. Kai McCullin sustoja, Silva pradeda žvelgti į nuotraukas istoriniu ir estetiniu aspektu. Dar vienas atsitiktinis ir keistas faktas yra tas, kad McCullin (gimęs 1935 m.) ir Silva (gimęs 1966 m.) neseniai atvyko iš Sirijos, tačiau nei vienas jų ten niekada nėra atostogavęs. 

„The Impossible Peace“ yra saugoma Dominikonų vienuolyne, kuris šiuo metu yra virtęs nuostabia parodų sale. Darbai pradeda pasakoti nuo gyvenimo Anglijos provincijoje pokarinės depresijos laikotarpiu, apžvelgia visus konfliktus, vykstančius nuo Afrikos iki Balkanų, ir baigia maištininkų kraujo konfliktais Šiaurės Airijoje. Nuotraukose nepamatysite emocinio gailesčio ar vulgaraus kraugeriškumo – jos yra vizualiai patrauklios, tačiau jų kalba nemaloni. Mirtis slepiasi kaimo kraštovaizdyje ar ramybe dvelkiančiame portrete ir ji atrodo vaizdinga bei melancholiška. Juodai baltos nuotraukos ypač įspūdingai atrodo vienuolyno aplinkoje, kur paroda įgauna apokaliptinio sakralumo. Galvoju, kur mes galėtume jas demonstruoti Estijoje ir kur tie tūkstančiai, norintys jas pamatyti...          

Silva yra visiškai kitoks. Jo nuotraukos kalba stipriau, jos turi tvirtesnę nuomonę ir galbūt nėra tokios vaizdingos. Beveik nuo pat savo pirmojo prisilietimo prie fotoaparato jis fotografuoja mirtį ir konfliktus. Silva neseniai atvyko iš Sirijos, kad perskaitytų paskaitas ir dalyvautų savo retrospektyvoje. Jis yra karo vilkas, kurio veide neišvysite šypsenos. Šis vyras neteko abiejų kojų sprogus minų laukui Afganistane. Jis sako: „Tai man nebuvo staigmena, nes žinojau, kad vieną dieną tai įvyks ir ateis mano skausmo laikas.“ Du metai su puse operacijų nesustabdė jo ir jis ten netrukus grįš vėl, sakydamas: „Dar tiek daug reikia išmokti...“       

 Prestižiniai apdovanojimai yra taip pat svarbi festivalio dalis – geriausios naujienų nuotraukos, geriausios teminės istorijos, gyvenimo darbo ir moterų fotožurnalisčių apdovanojimai. Be to, įteikiama daug stipendijų ir specialiųjų prizų. Norėčiau paminėti keletą šių metų nugalėtojų, kuriuos labiausiai įsiminiau. Kai kurie jų yra garsūs ir laimėję apdovanojimų, o kai kurie tik pradeda savo karjerą: Laurent Van Der Stockt, Noriko Hayashi, Sebastiano Tomada, Mary F. Calvert ir mūsų kaimynas šiaurėje Niklas Meltio išHelsingin Sanomat.

26-asis „Visa pour l'Image“ festivalis bus rengiamas Pchenjane 2014 m. rugsėjį. Tai bus jaudinančios akimirkos ir puiki galimybė susitikti bei pabendrauti su fotografais ir dievukais neįpareigojančioje aplinkoje – Pchenjano senamiestyje.  

<< Atgal