Dienoraštis
PELĖDOS MEDŽIOKLĖ (09.01.2014)
Grakštūs grobuonys su spalvingomis plunksnomis, ryškiai nufotografuoti lemiamu medžioklės momentu – apie tokią nuotrauką svajoja daugelis laukinės gamtos fotografijos mėgėjų. Pasirodo, tai nėra labai sudėtinga. Tereikia žinoti, kur ir kada fotografuoti.
Jari PELTOMÄKI
Gimė 1965 metais. Profesionalus gamtos fotografas. Gyvena Liminkoje, Suomijoje. Būdamas 35-erių susidomėjo fotografija. Daugybės konkursų laimėtojas: „Glanzlichter“, Metų laukinės gamtos fotografas ir daugelio kitų tarptautinių konkursų nugalėtojas. Nuo 2007 m. Jari vadovauja Suomijos profesionalių laukinės gamtos fotografų sąjungai, taip pat jis yra „Finnature“, didžiausios Suomijos kelionių po laukinę gamtą agentūros vadovas. Jo aistra – paukščių, o ypač pelėdų, fotografavimas, todėl savo šalyje jis garsėja ir kaip „žmogus-pelėda“.
Dažnai žmonės klausia Jari, kada geriausia stebėti ir fotografuoti pelėdas. Toks laikas yra antroji žiemos pusė ir ankstyvas pavasaris, nuo sausio iki kovo mėnesių. Tačiau, priklausomai nuo metų, pelėdas galima stebėti ir pavasarį, vasarą ar net rugsėjį. Laukinėje gamtoje niekada negali būti visiškai tikras, ir kartais nutinka taip, kad atsiranda daugybė pelėdų, kurias lengva stebėti – ir tai gali tęstis net keletą savaičių, o kartais ir mėnesių!
Kai kurios pelėdos yra sėslios ir nepalieka savo teritorijos ištisus metus, o kitos – nukeliauja ilgiausius atstumus rudenį, ieškodamos, kur galėtų medžioti pelėnus. Atradusios tokias vietas, jos ten pasilieka ir žiemoja, o jei pakanka maisto ir pavasarį, pelėdos ten pradeda ir daugintis.
Tai, kas vyksta su pelėmis, yra svarbus klausimas, mąstant apie galimybę stebėti ir fotografuoti pelėdas. Jei pelių daug, pelėdos puikiai dauginasi, ir skrenda medžioti tik pasirodžius prieblandai. Padidėjus pelių populiacijai, pelėdos pastebimos dažniau, todėl jas lengviau fotografuoti ir ypač žiemos metu! Pelių populiacija keičiasi periodiškai ir geografiškai. Pvz., vienais metais pelių gali būti daugiau Suomijos pietuose, kitais – centrinėje Suomijoje, o dar po metų - Suomijos šiaurėje. Taip galime iš anksto įvertinti, kaip migruos pelėnų populiacija.
Suomijos pelėdos
Geresniais metais Suomijoje lizdus suka dešimt pelėdų rūšių. Aštuonios jų plačiai paplitusios Oulu ir Kusamo regionuose, tai – paprastieji apuokai, didžiosios pilkosios pelėdos, ilgauodegės arba Uralo pelėdos, vanaginės pelėdos, pelkinės ir ilgaausės pelėdos, lututės ir žvirblinės pelėdos. Visos jos labai įdomios, bet didžiosios pilkosios pelėdos ir vanaginės pelėdos ypatingai patraukia fotografų dėmesį.
Kai kuriose šalyse, taip pat ir Suomijoje, didžiosios pilkosios pelėdos dar yra vadinamos Laplandijos pelėdomis. Tai – gražus pavadinimas, nors ir nėra labai tikslus. Ši pelėdų rūšis gana reta Laplandijoje, nes jos daugiau gyvena Centrinėje Suomijoje – nuo Šiaurės Karelijos iki Šiaurės Ostrobotnijos (Oulu regionas).
Kartais žiemą, dažniausiai nuo sausio iki kovo mėnesių, kai trūksta maisto, didžiosios pilkosios pelėdos medžioja atvirame lauke dienos metu. Padidėjus pelėnų populiacijai, didžiosios pilkosios pelėdos medžioja tik naktimis (tada jas sunku aptikti). Paprasčiausias būdas sužinoti, kur didžiosios pilkosios pelėdos medžioja – tai pasižvalgyti pėdsakų sniege. Kai pelėda puola besislepiantį pelėną, jos plunksnos palieka „angelo“ pėdsaką ant sniego. Ieškodamos pelių, pelėdos pasitiki savo ypatinga klausa ir gali prasiskverbti net pro pusę metro sniego dangą. Tačiau, jei sniegas padengtas ledu, tuomet medžioklė tampa sunkesnė, jos neturi pakankamai maisto ir tada pelėdas galima stebėti ir dienos metu.
Didžiąsias pilkąsias pelėdas galima lengvai fotografuoti ir perėjimo sezono metu (gegužės – birželio mėn.). Šiuo laiku pelėdos būna aktyviausios prieblandoje, nusileidus saulei ir prieš auštant.
Vanaginės pelėdos yra užkietėjusios klajūnės – kai kuriais metais jų pilna Suomijos pietuose, o kitais – šiaurėje. Nuo lapkričio iki kovo mėn. vanaginės pelėdos apsistoja mažoje teritorijoje, o vėliau pavasarį jos dažniausiai suka lizdus netoliese (ypač Suomijos šiaurėje). Žiemos metu jas lengviau fotografuoti atvirame lauke.
Kaip fotografuoti medžiojančias pelėdas
Taigi, jei situacija palanki – didelė pelių populiacija, paukščiai žiemoja – galima padaryti puikių medžiojančių plėšriųjų paukščių nuotraukų. Žiema (nuo sausio pabaigos iki kovo mėn. pradžios) yra geriausias laikas fotografuoti pelėdas: viskas padengta storu sniego sluoksniu, o pakankama natūrali šviesa padeda užfiksuoti dinamiškus vaizdus.
Tokiu metu vanaginės ir didžiosios pilkosios pelėdos tupi medžių viršūnėse nieko neveikdamos. Jei pasiseks, pamatysite, kaip pelėda gaudo peles, nors, žinoma, nebus laiko to nufotografuoti.
Taigi, ką daryti? Nesijaudinkite, kaip ir kitus gyvūnus, pelėdas galima prisijaukinti geru masalu. Vanaginės ir didžiosios pilkosios pelėdos minta smulkiais graužikais. Laimei, naminės gyvatės maitinasi tokiu pačiu maistu, todėl gyvūnėlių parduotuvių šaldytuvai pilni šaldytų pelių ir žiurkių. Taigi pradžioje tereikia įsivaizduoti save itin alkano smauglio šeimininku ir nusipirkti daugybę pelių.
Bet to nepakanka. Negyva pelė pati nenušoks ant sniego ir neatkreips pelėdos dėmesio. Kad „atgaivintumėte“ masalą, jums reikės meškerės ir valo. Peles reikia atšildyti ir pritvirtinti prie virvelės. Virvelė (ar jos mazgas) turi būti lengvai surišta, kad pelėda galėtų pagriebti savo grobį. Dabar – laikas veikti. Taip, žinoma, tai atrodo juokingai – praeiviai, pamatę jus miške, laikantį negyvą pelę ant meškerės, dar ilgą atsimins tą ekscentrišką „žveją“. Bet nekreipkite dėmesio į juos!
Svarbiausia greitis
Susiraskite gerą foną fotografavimui: tankų miško kraštą (kur nėra namų, telegrafo stulpų, kt.) ir sniegu padengtą žemę. Pasirinkite vietą, padėkite masalą ir užmeskite ant jo šiek tiek sniego. Atstumas iki pelės priklauso nuo objektyvo židinio nuotolio, dažniausiai – tai 20-30 metrų. Nustatykite fotoaparatą ir pradėkite lėtai traukti pelę. Netraukite masalo tolygiai, o ramiai truktelėkite. Ir neatitraukite akių nuo pelėdos.
Pelėdai pakilus nuo medžio ir skrendant prie pelės – būkite aktyvūs! Vos kelios sekundės ir viskas bus baigta: virvelė tuščia, o pelėda su grobiu skris atgal. Ar spėsite užfiksuoti akimirką, priklausys tik nuo jūsų reakcijos, fotoaparato ir objektyvo greičio.
Pelėda staigiai „neria“ nuo medžio žemyn, pasiekdama maksimalų greitį ir artėdama prie grobio. Tai iš tiesų labai greitas paukštis. Tik greitas objektyvas ir fotoaparatas gali sufokusuoti paukštį ir sekti visą jo kelią iki tikslo. Patariame nustatyti fotoaparatą „Užrakto greičio prioriteto“ režimu, o užrakto greitį – apie 1/3200 sek. ISO vertė turi būti maksimali, tačiau tiek, kad nenukentėtų nuotraukų kokybė. Fotografavimo metu fotoaparatas automatiškai parinks reikiamą diafragmos vertę. Fotografuodami paukštį balto sniego fone nepamirškite naudoti ekspozicijos kompensavimo: +2/3 – 1 EV.
Jei jūsų fotoaparato greičio nepakanka nufotografuoti skrendančios pelėdos, išjunkite automatinį fokusavimą ir rankiniu būdu nustatykite fokusavimą ties masalu. Griebdama pelę, pelėda užsimerkia. Tai aiškiai matosi nuotraukose ir atrodo nepatraukliai, todėl pasirinkite fokusavimo tašką masalo priekyje arba už jo. Kuo greičiau fotoaparatas fotografuoja serijomis, tuo ryškesnės bus nuotraukos. Galite fotografuoti laikydami fotoaparatą rankose arba pastatę jį ant trikojo – kaip patogiau. Svarbiausia atsiminkite, kad fotografuojant pelėdas (ir ypač vanagines) – greitis yra viskas.
Vėl ir vėl
Nenusiminkite, jei jums nepavyks iš pirmojo karto. Vanaginės pelėdos beveik visada noriai „bendradarbiauja“. Jos aktyvios dienos metu ir greitai griebia masalą. Pagriebusios keletą pelių nuo virvelės, jos pradeda laisvai gaudyti savo grobį, numestą ant sniego. Be to, jos atsideda maistą, kurio negali iš karto suvalgyti, todėl per vieną „fotosesiją“ galite pasiūlyti pelėdai keletą pelių iš eilės ir bandyti fotografuoti vėl ir vėl. Po tokio treniravimosi pelėdos pradeda pačios kasdien grįžti maisto ir sėdi ant to paties medžio. Taigi vienintelė rimta problema, su kuria galite susidurti tokios fotosesijos metu, yra šaldytų pelių vietinėje gyvūnėlių parduotuvėje pasibaigimas.
Nėra lengva suplanuoti savarankišką fotosesiją ir ją atlikti, todėl labai praverstų gerų gidų pagalba. Profesionalūs gidai žino, kur gyvena pelėdos, jie laiko didžiules pelių atsargas savo šaldikliuose ir netgi yra pasirengę trūktelėti masalą, kol bandysite nustatyti tinkamą fokusavimą. Tada jums pavyks padaryti savo gyvenimo nuotrauką!
„ESU fotografas 2014“ festivalis
Naujoji Jari PELTOMÄKI „Knyga apie pelėdas“ bus išleista 2014 m. pavasarį. Autorius planuoja ją pristatyti „ESU fotografas 2014“ festivalyje Taline, Estijoje, kur balandžio 4 d. skaitys paskaitą „Pelėdų fotografavimas Suomijoje“. Jari papasakos, kada ir kur geriausiai fotografuoti pelėdas, kodėl didžioji pilka pelėda yra laikoma „seksualiausiu Suomijos paukščiu“. Taip pat jis atskleis, kaip jis kūrė savo nuotraukas.
Tekstas ir nuotraukas: Jari PELTOMÄKI
Foto-Video, www.foto-video.ru
